Пошук

TERENTIJ TERTULA OSBM. BAZILIJONŲ ORDINAS IR ŠV. JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS AKTUALUMAS ŠIANDIEN

TERENTIJ TERTULA OSBM. BAZILIJONŲ ORDINAS IR ŠV. JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS AKTUALUMAS ŠIANDIEN

Lapkričio 10 d. į Vilnių atvyko vyskupas Irinėjus Bilykas OSM, kuris iš Romos atvežė ir šv. Juozapato Kuncevičiaus, Bazilijonų ordino pradininko, relikvijas. Šv. Mišios, skirtos pagerbti šv. Juozapato šventę ir relikvijas, bus aukojamos Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje (Aušros Vartų g. 7B, Vilniuje) lapkričio 14 d., šeštadienį, 10.30 val. Jas koncelebruos vyskupas Irinėjus Bilykas OSM bei kiti kunigai iš Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos.

Ta proga siūlome prisiminti 2012 m. publikuotą pokalbį su ukrainiečiu bazilijonu Terentijumi Tertula OSBM, keletą metų gyvenusiu Vilniuje. „Bernardinai.lt“ skaitytojams jis trumpai pristato graikų apeigų katalikus, Rytų tradicijas tęsiantį Bazilijonų ordiną bei šv. Juozapatą, kurio liturginė šventė minima lapkričio 12 dieną.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija apėmė tradiciškai katalikiškas ir stačiatikiškas žemes. Įdomu, kad būtent čia buvo mėginama atkurti krikščionių vienybę – gimė Unitų Bažnyčia. Papasakokite apie ją.

Unitai yra palikuonys stačiatikių, kurie 1596 m. per Brastos uniją atnaujino Kijevo stačiatikių metropolijos bendrystę su Romos vyskupu.

Iš karto reikėtų išsiaiškinti dėl sąvokų. Kalbėdami apie dabartinius graikų apeigų katalikus (o būtent taip pastarieji dabar patys save vadina), ekumeniškai nusiteikę autoriai stengiasi vengti žodžio „unitai“, kadangi  istoriškai šis žodis įgijo neigiamą atspalvį (atrodo, lietuvių kalba yra paskutinis bastionas, kuriame šis žodis funkcionuoja be jokios refleksijos). Jeigu žodis „unitai“ ir vartojamas, tai tik retrospektyviai: kalbant apie Unitų Bažnyčią ir jos narius LDK teritorijoje nuo Brastos unijos 1596 m. iki Unijos likvidavimo 1839 m.

Kokios yra Bazilijonų ordino ištakos ir įsikūrimo Vilniuje aplinkybės?

Kalbant apie Bazilijonų ordiną verta pradėti nuo šv. Bazilijaus Didžiojo asmens. Šis IV a. gyvenantis Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupas laikomas Rytų (turint omenyje, kad ir šv. Benediktas iš dalies rėmėsi Bazilijaus regula bei ja pagrįsta bendruomenių patirtimi, galima teigti, kad Visuotinės Bažnyčios) vienuolinio gyvenimo reformatoriumi. Jis akcentavo bendruomeninio vienuolinio gyvenimo pranašumą atsiskyrėlių atžvilgiu, pats organizuodavo vienuolių bendruomenes ir pagrindė jų gyvenimą savo regula (nors dar negalima kalbėti apie regulą kaip sutvarkytą ir susistemintą sąvadą). Bazilijaus regulai būdingas ne tik bendruomeniškumas, bet ir vienuolinio gyvenimo ekleziologinė perspektyva: vienuoliai siekia ne tik savo išganymo, bet stengiasi ir dėl kitų Bažnyčios narių dvasinių bei materialinių poreikių.

Nuo šv. Bazilijaus laikų bizantiniuose Rytuose gyvenama pagal jo išdėstytus vienuolinio gyvenimo akcentus (čia nesigilinsime į „individualistinio“ vienuolinio gyvenimo „grįžimo“ fenomeną), kartais regula tobulinama, pritaikoma prie skirtingų kraštų ir laikmečių ypatybių. Šv. Teodoro Studito pakoreguota Bazilijaus regula per Atoso kalną pateko į Kijevo Pečiorskaja Lavrą ir, šv. Teodozijaus adaptuota, tapo visos Kijevo Rusios vienuolinio gyvenimo pagrindu.

Kalbėti konkrečiai apie LDK teritorijoje gimusį Bazilijonų ordiną reiškia kalbėti apie šv. Juozapatą Kuncevičių ir Kijevo metropolitą Juozapą Rutskį.

Gimęs ir išauklėtas senosios stačiatikių Volynės Volodimiro vyskupijos širdyje, priėmęs Uniją, Juozapatas (tada dar Jonas) Kuncevičius 1604 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną. Tuo metu vienuolyne gyveno tik vienas slapta stačiatikius palaikantis vienuolis. Pasak liudininkų Juozapatas pats gilinosi į Šventąjį Raštą, šventųjų gyvenimus, Rytų Bažnyčios Tėvų ir Kijevo metropolijos rašytojų bei šventųjų veikalus, atmintinai mokėjo visus maldų ir apeigų tekstus, melodijas bei rubrikas. Ir amžininkai, ir tyrinėtojai pabrėžia, jog jis buvo giliai perėmęs Rytų Bažnyčios dvasingumo tradiciją. Šiuo aspektu jis suformulavo pamatinę Bazilijonų ordino rytietišką tapatybę.

Šv. Juozapato atlaidai 2011 m. Nuotrauka iš vienuolyno archyvo

Be to, jo pavyzdžiu pradėjo sekti kiti jaunuoliai, tad po trylikos Juozapato gyvenimo metų Vilniuje, Švč. Trejybės vienuolyne, apsigyveno jau apie 60 bazilijonų, tarp jų ir būsimasis Kijevo unitų metropolitas Juozapas Rutskis. Pastarasis, artimas šv. Juozapato bendradarbis, adaptavo naujajai vienuolijai šv. Bazilijaus Didžiojo regulas, šventai tikėdamas, kad jis neišranda nieko naujo, tik grįžta prie evangelinio radikalumo ir Rytų bendruomeninio gyvenimo vienuolinių tradicijų šaknų. Šiam tikslui turėjo pasitarnauti ir 1617 m. gimstančiai unitų vienuolijai suteiktas Ordino statusas pagal tuometinius Romos Katalikų Bažnyčių ordinų pavyzdžius, o tai iš esmės buvo nauja Rytų tradicijai.

Taigi, viena vertus, galima kalbėti apie tąsą ir tęstinumą, t. y. Kijevo metropolijos stačiatikių vienuolinės tradicijos atnaujinimą ir radikalesnį vienuolinio gyvenimo grįžimą prie šv. Bazilijaus Didžiojo idealų, kita vertus, reikia pripažinti, kad Bazilijonų ordinas kaip Ordinas gimė LDK teritorijoje 1617 m.

Kaip apibūdintumėte bazilijonų charizmą?

Vargu ar galėtume kalbėti apie charizmą Vakarų Bažnyčios vienuolijų charizmų požiūriu. Rytuose visada buvo akcentuojama, kad vienuolystės pasirinkimo tikslas – ne tam tikras konkretus darbas Bažnyčios ar žmonijos naudai pagal Ordino ar kongregacijos dvasią, bet žmogaus išganymas (tad Rytams visada buvo keistas ir svetimas Vakarų Bažnyčios vienuolinių ordinų ir kongregacijų skirstymas į apaštališkąsias ir kontempliatyvąsias vienuolijas). Todėl po Ordino įkūrimo 1617 m. buvo itin pabrėžiamos skirtingos askezės praktikos ir maldos (dalis jų sutvarkyta ir pritaikyta pagal Tridentinės reformos reikalavimus). Šalia to ypač išryškintas sielovadinė vienuolių tarnystė ir darbas dėl Bažnyčios vienybės. Tokie akcentai, vis labiau pabrėžiant išganymą, išlieka ir dabar.

Kaip Ordinas susijęs su Unitų Bažnyčios istorija?

Pirmiausia Ordinas įkurtas kaip atsakas į sunkią pirmųjų pounijinių metų laikotarpį, nes, metropolito Juozapo Rutskio nuomone, atnaujinti Bažnyčią galima tik atnaujinus vienuolystę. Ir istorija parodė šios minties teisingumą: po 1617 m. reformos buvo parengta nemažai naujai mąstančių vienuolių, iš kurių keletą šimtmečių buvo renkami Unitų Bažnyčios vyskupai, o pats Ordinas ilgam tapo Unitų Bažnyčios atrama, tapatybės šaltiniu ir jos istorijos pirmuoju smuiku. Be to, iki XX a. pradžios Bazilijonų ordinas buvo vienintelė Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vienuolija.

Šv. Juozapatas – vienas iš Vilniuje gyvenusių šventųjų, kurį, deja, labai menkai tepažįstame. Kas lėmė jo paskelbimą šventuoju? Ką galėtumėte pasakyti apie jo dvasingumą?

Kankinystės vainikas už Bažnyčios vienybę tapo pagrindiniu šv. Juozapato tapatybę nusakančiu elementu. Tačiau šitas aspektas neaprėpia šv. Juozapato dvasingumo. Dar būdamas gyvas Juozapatas užsitarnavo šventojo vardą savo asketišku gyvenimu, ištikimybe vienuoliniams idealams, meile maldai ir vargšams, ganytojišku rūpinimusi ir paprastumu. Vėliau tai pabrėžė visi – ir nekatalikai – liudytojai per beatifikacijos procesą. Po Juozapato mirties prie jo nesugedusio kūno prasidėjo masiniai stebuklai, į katalikybę atsivertė pagrindinis Juozapato oponentas ir jo nužudymo organizatorius Meletijus Smotrickis, ir pan.

Bažnyčia turėjo reaguoti į šiuos dalykus. Tad Polocko arkivyskupą jau 1643 m., t. y. 20 metų po žiauraus nužudymo Vitebsko mieste (1623 m. lapkričio 12 d.), beatifikavo popiežius Urbonas VIII.

Analizuojant šv. Juozapato kulto istoriją nesunkiai pastebima, kaip laikui bėgant dėl tam tikrų istorinių, politinių ir religinių priežasčių keitėsi jo dvasingumo supratimas, vis labiau akcentuojant vienybės su Romos vyskupu klausimą. Šis procesas savo kulminaciją pasiekė per pal. Juozapato kanonizaciją 1867 m. Jis buvo paskelbtas šventuoju praėjus keleriems metams po 1863–1864 m. Abiejų Tautų Respublikos sukilimo prieš stačiatikiškos Rusijos imperijos valdžią ir keletą metų prieš popiežiaus neklaidingumo dogmą paskelbusį 1869 m. sušauktą Vatikano I Susirinkimą.

Tokį siaurą šventojo asmens supratimą lėmė ir Rusijos imperijos elgsena, nes jai reikėjo stipraus ideologinio pagrindo naikinant Unitų Bažnyčią. Viena svarbiausių šios ideologijos gijų – „nuvainikuoti“ Unijos simbolį ir globėją, pristatant jį kaip fanatiką, kuris dėl vienybės su Roma esą prievartavo žmonių sąžines, smurtaudavo, žudydavo ir darydavo kitų žiaurumų. Beje, toks tendencingas ir vienašališkas (dažnai melagingas ir nepagrįstas jokia dokumentika) šv. Juozapato paveikslas išlieka gajus ir mūsų laikais, beje, ir tarp kai kurių katalikų kunigų.

Pradedant nuo XX a. vidurio, ištisus metus ieškodami, tyrinėdami ir publikuodami skirtingus dokumentus, susietus su šv. Juozapato asmeniu, bazilijonų istorikai pradėjo naują etapą šv. Juozapato supratimo ir kulto istorijoje. Tam pasitarnavo ir Vatikano II Susirinkimas su jo teologiniais akcentais, ypač Rytų Katalikų Bažnyčių ir ekumenizmo atžvilgiu. Dabar į šv. Juozapato dvasingumą stengiamasi žiūrėti integraliau ir ne taip ideologiškai.

Kuo šv. Juozapatas aktualus ir artimas mums šiandien?

Bizantinės kilmės Bažnyčios Visų Šventųjų iškilmę švenčia ne lapkričio 1 d., o sekmadienį po Sekminių. Taip pabrėžiama, kad šventumas yra ne tiek mūsų pastangų rezultatas, kiek Dievo dovanojimosi žmogui išganymo istorijoje vaisius. Šioje perspektyvoje kiekvienas šventasis yra svarbus, aktualus ir patrauklus dėl jame veikiančio Dievo (tas Dievo buvimas ir veikimas pagal Rytų Bažnyčios supratimą pasireiškia net materialiu ir fiziniu lygmeniu –  šventųjų kūnai negenda).

Kalbėdamas konkrečiai apie šv. Juozapato aktualumą ir artimumą, aš asmeniškai plačiau išryškinčiau dvi mintis.

Juozapatas yra tikėjimo žmogus, pasitikėjimo Dievu prasme. Jis gyveno sunkiu laikmečiu, dažniausiai jam reikėjo susidurti su iš pirmo žvilgsnio beviltiškomis situacijomis, kai matai ir supranti, jog esi vienas karys lauke, mažuma prieš daugumą: tai galėjo pajusti tapęs Vilniuje unitu, įstojęs į tuščią vienuolyną, tapęs Polocko arkivyskupu, galiausiai dramatišką mirties akimirką susidūręs akis į akį su savo žudikais. Tačiau visais šiais atvejais jis pasitikėdavo Tuo, kuris nematomas, bet prieinamas ir artimas tikėjimo dėka. Tokiu būdu visas Juozapato gyvenimas perskaitomas kaip tikėjimo šuoliai į nežinią, bet su viltimi ir pasitikėjimu.

Kitas svarbus dalykas – Juozapato ryšys su Bažnyčia. Kaip jau minėjau, šis klausimas negali užtemdyti viso turtingo Juozapato asmens dvasingumo, nors juo ir buvo/yra nemažai spekuliuojama. Tačiau kalbant apie Juozapatą negalima nepaminėti šiam šventajam tokios svarbios ekleziologinės išganymo perspektyvos, neįmanoma Juozapato traktuoti vien kaip paprastą ir pamaldų vienuolį. Priklausymas Katalikų Bažnyčiai Juozapatui toks svarbus, kad už tai verta atiduoti gyvybę. Nors soteriologinio ir ekleziologinio ekskliuzyvizmo teorija liko praeityje ir pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse galima rasti tiesos bei šventumo elementų, Katalikų Bažnyčia išlieka vienintelė erdvė, kurioje randama visų išganymui reikalingų elementų pilnatvė. Institucinės religijos krizės ir religinio sinkretizmo paženklintais laikais šv. Juozapatas ir jo radikali ištikimybė Katalikų Bažnyčiai gali prabilti nauja jėga.

Be to, Juozapato dvasingumas rodo ir Vatikano II Susirinkimo mokymo šviesoje tinkamai dar neįvertintą ekumeninį potencialą, bet tai jau kito pokalbio tema.

Kokia dabartinė vienuolyno situacija? Kaip klostosi parapijos gyvenimas? Kokią sielovados kryptį pasirinkote? Kokia kalba vyksta liturgija?

Į Lietuvą vienuoliai bazilijonai grįžo 1990 m., įsikurdami Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno patalpose. Šiuo metu vienuolyne gyvena trys vienuoliai: du kunigai ir diakonas. Kadangi ir vienuolyno bendruomenė nėra gausi, ir ypatingų darbų nėra, vienuolyno gyvenimas ramus ir vienuoliškai klasikinis: kiekvienas stengiasi atlikti savo mažesnes ar didesnes pareigas bei praktikuoti šv. Bazilijaus Didžiojo bendruomeninio gyvenimo idealus.

Be to, vienuoliai patarnauja prie vienuolyno esančioje Švč. Trejybės bažnyčioje įsikūrusiai Ukrainos graikų apeigų parapinei bendruomenei. Kadangi ji irgi nėra gausi (sekmadieniais susirenka apie 20–40 žmonių), Vilniaus bazilijonai daugiau laiko skiria maldai. Maldų „racioną“ sudaro bizantinės Valandų liturgijos pamaldos (kiek brolių skaičius ir išoriniai veiksniai leidžia tai padaryti pagal visas sudėtingas bizantinės liturgijos rubrikas) ir tipinės bazilijoniškos maldos.

Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas subordinuotas Ukrainos Šv. Išganytojo bazilijonų provincijai, kuri priklauso Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai. Pastarosios tapatybė visada buvo glaudžiai susijusi su ukrainiečių tauta, tačiau dėl asimiliacijos procesų ukrainiečių bendruomenė mažėja. Vilniaus bazilijonų pastoracinis darbas ne tiek orientuotas į graikų apeigų katalikų bendruomenės išlikimą ar didėjimą, kiek į bandymus pasinaudoti parapinės bendruomenės dydžio privalumais: kiek tai įmanoma, kurti šeimyninę parapijos atmosferą, gilinti tikėjimo sąmoningumą ir pan.

Oficiali Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios liturginė kalba yra bažnytinė slavų, tačiau Ukrainoje meldžiamasi ukrainiečių, o diasporoje – ir kitomis kalbomis. Kadangi Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai yra ukrainiečiai, o visi vienuolyno broliai kilę iš Ukrainos, – ir bažnyčioje, ir vienuolyne pamaldos vyksta ukrainiečių kalba.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė

Šv. Jono Auksaburnio Liturgija
Apreiškimo Mergelei Marijai koplyčios atšventinimas. 2012 m. kovo 25 d. dalyvaujant Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios Didžiajam Arkivyskupui augziliarui Josyf Milian

Graikų apeigų katalikai, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia

Graikų apeigų katalikai, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia

Didysis Arkivyskupas kardinolas Liubomyr Huzar su Vilniaus parapijos bendruomene. 2003 m.

Nuotraukos iš vienuolyno archyvo.

Related posts